Renginys Marijampolėje

Sveiki :)

Praėjusią savaitę keliavome į Marijampolę, papasakoti apie Afrikos paaugles mergaites ir jų seksualinę reprodukcinę sveikatą. Mūsų komandą papildė svečias iš Švedijos Stefan’as, kuris ilgus metus dirbo Švedijos Šeimos Planavimo asociacijoje ir papasakojo apie Užsachario Afrikos seksualinės reprodukcinės sveikatos situaciją.

O aš šnekėjau apie kelionę į Keniją ir tai ką ten pamačiau:

Prieš savo pasakojimą norėčiau tik greitai atsakyti turbūt į dažniausiai man užduodamą klausimą: kodėl Afrikos mergaitės?

Į šį klausimą noriu atsakyti Andriaus Mamontovo žodžiais – kai skęsta žmogus mes nepuolame galvoti ar mes jį pažįstame ar jis mūsų kaimynas…Mes tiesiog padedame. Kodėl kitaip turėtų būti su Afrikos mergaitėmis?

Trumpai aprašiau savo įspūdžius:

Nairobio ligoninė ir saugaus sekso pamokėlė. Jau pačią pirmą kelionės dieną aplankėme Nairobio centrinę ligoninę. Pamatėme kabinetą kuriame atliekamas ŽIV testas ir kartu paprašėme gydytojos papasakoti mums kaip šnekasi su pacientais. Ji sakė, kad pirmas dalykas, kurį padaro belaukiant testo rezultatų – supažindina pacientus su saugaus sekso taisyklėmis, papasakoja apie kontracepciją.

Jaunimui palankių paslaugų centras. Jaunimui palankių paslaugų centras, tai sveikatos įstaiga, kuri teikia paslaugas tik jaunimui ten dirbo kelios konsultantės. Trumpai apie centrą:

• Priima 10-25 metų jaunimą
• Paslaugos nemokamos išskyrus labai specifinius tyrimus (bet jei pacientas labai neturtingas įmanoma ir jas gauti nemokamai)
• Veiklos sritys: šeimos planavimas, konsultavimas jaunimui rūpinčiomis temomis ypač tokiomis, kaip kontracepcija, neplanuotas neštumas, seksas ir t.t.
• po gimdyvinės psichologo konsultacijos, kurių prireikia, kai merginos susilaukia neplanuotų vaikelių
• LPI (lytiškai plintančių ligų) prevencija, gydymas, testavimas ir konsultavimas
• Taip pat jie turėjo paramos grupę jaunimui, kuri rinkdavosi kiekvieną sekmadienį ir diskutuodavo temomis susijusiomis su seksualumu
• Viskas konfidencialu, net testams nereikia registruotis, atėjęs išsitirti gauni numerėlį, kuriai ir pavadina tavo tyrimą.

Vakare turėjome galimybę pabendrauti su spaudos atstovais – radijo žinių žurnalistais, kurie mums papasakojo apie tai, kad nors seksualinė ir reprodukcinė sveikata, moterų mirtys dėl nėštumo Kenijoje yra didelė problema, bet valdžia jos nepriskiria prioritetinei grupei. Žiniasklaida turi paklusti valdžios diktuojamoms žinioms todėl jie daugiausiai šneka apie politiką, o su reprodukcine sveikata susijusias problemas aptaria tik laisvu eterio laiku, t.y. valdžia neskiria tam pinigų, kitaip negu politinėms kampanijoms.

Dar susitikome su parlamentare Rachel Shebesh, šnekėjom apie teisinius aktus saugančius merginas nuo ankstyvų vedybų, gimdyvių mirčių ir t.t. ji papasakojo apie Kenijos politinę situaciją apie tai, kad jie turi daug puikių teisės aktų, tačiau jie praktiškai neįgyvendinami.

Lankėmės mokykloje ir dalyvavome lytinio švietimo pamokoje – world starts with me projektas vykdomas besivystančio pasaulio mokyklose yra skirtas šviesti jaunimą apie lytiškumą, seksualumą, sveikatą ir kartu su paauglyste ateinančius pokyčius. Mes dalyvavome pamokoje apie seksualumą, iš pradžių diskutavome apie seksualumo, sekso ir lytinio akto skirtumus, vėliau kompiuterinės programos pagalba įtvirtinome teorinę medžiagą ir žaidėme žaidimą apie seksualumą (ant lapelių surašėme bet kokias seksualumo apraiškas nuo mirktelėjimo, laikymosi rankomis iki sekso ir turėjome sudėlioti lapelius tvarka nuo silpniausio iki stipriausio, tada grupelėse argumentavome savo pasirinkimus).

Taip pat aplankėme kaimo pribuvėją, kuri jau 30 metų priiminėja savo kaimo moterų gimdymus, ji pasakojo apie jai kylančius sunkumus, apie tai, kad nors ir ji pati siūlo moterims gimdyti ligoninėje, kur mažiau pavojinga, dar daug moterų mieliau renkasi gimdyti pas ją, nes bijo nedraugiško ligoninės personalo arba neturi pinigų gimdyti ligoninėje, taip pat ji pasakojo apie tai, kaip jai trūksta kai kurių būtinų priemonių, kaip kad chirurginių pirštinių, kurias šiaip nemokamai dalina valdžios įstaigos, bet jų dažnai pritrūksta, todėl jai dažnai tenka tas pačias pirštines naudoti kelis kartus, kol jos visai suplyšta.

Taip pat šnekėjomės su anglikonų bažnyčios pastoriumi. Su juo šnekėjome apie požiūrį į abortus, nėščias paaugles. Pastorius išsakė požiūrį, kad jo parapijoje turi būti propaguojama abstinencija ir apie kontracepciją jie moko tik jau susituokusias poras.

Dienos mokymo centras. Šis centras skirtas mergaitėms, kurios metė mokyklą, bet nori gauti išsilavinimą. Centre vykdomos keturios programos: viešo maitinimo, siuvimo, kirpėjų ir kompiuterio pradmenų. Į centrą atėjusi paauglė gali išsirinkti jai patinkančią programą ir po metų, baigusi kursus, ji gali ieškotis darbo toje srityje. Jeigu darbo ji negauna, gali grįžti dirbti į centrą ir taip užsidirbti pragyvenimui. Maitinimo programoje dirbančios merginos centre turi atsidariusios restoranėlį, kuriame dirba virėjomis, padavėjomis, kirpėjos turi nedidelį grožio saloną, bet labiausiai mane nustebino siuvimo programą baigusių merginų veikla.

Afrikoje labai daug mergaičių meta mokyklą dėl mėnesinių, kadangi higieniniai paketai yra brangūs, o skurdžiai gyvenančios šeimos negali sau leisti dukroms pirkti higieninių paketų, tai mergaitės arba praleidinėja pamokas, kai jai prasideda „tos“ dienos ir labai atsilieka nuo berniukų arba kai jos ateina ir jie pamato išteptus drabužius ima šaipytis ir mergina iš gėdos tiesiog meta mokyklą. Taigi merginos iš dienos centro rado išeitį. Jos siūna daugkartinio naudojimo paketus. Kruopščiai pasiūti, gražių spalvų ir švelnaus audinio, o svarbiausia pigūs paketai suteikia merginoms galimybę ramiai tęsti mokslus. Kenijoje pakelis vienkartinių paketų kainuoja apie 80 šilingų ir jo užtenka maždaug vienam mėnesiui. Vienas daugkartinis paketas kainuoja 60 šilingų ir jo pasak merginų užtenka maždaug pusei metų.

Paskutinę kelionės dieną aš ir Vokietijos jaunimo ambasadorius Patrikas praleidome Karagosho (didžiausiame visoje Kenijoje, o gal ir visoje Afrikoje) lūšnyne. Milžiniški plotai trobelių iš skardų, fanieros ar kartono, kelio pakraštėse dulkėsi su šiukšlėmis žaidžiantys vaikai, manau, kad šis aprašymas niekuo per daug nesiskiria nuo daugelio kitų ir jausmas lieka lygiai tas pats – gailestis atskiestas savo beviltiškumo suvokimu. Kai pagaliau atvykome į visuomenės centrą, kuris įsikūręs “prestižinėje” vietoje, lūšnyno centre, pamačiau gana idilišką vaizdelį. Nors skurdas bado akis nuo kiekvieno kampo, bet tas centras paliko jaukios ramybės nuotaiką. Ten yra bažnyčia, mokykla, į kurią eina lūšnyno vaikai, sveikatos centras, futbolo ir teniso stadionas, ir didelė aikštė, kurioje vyksta pamaldos. Viskas išpaišyta piešiniais, visos sienos naudojamos vietoj vadovėlių (tokiose mokyklose jų nėra nė vieno).

Iš pradžių tik nešiojomės stalus, tvarkėmės centrą, ruošėmės didžiuliam žmonių antplūdžiui. Renginys, kuriam mes stengėmės padėti, buvo skirtas visai Karagosho bendruomenei. Atvažiavo daktarai, kurie nemokamai tikrino gyventojų sveikatą, taip pat ir vaistininkai, kurie vėliau dalino vaistus, tarp jų ir kontraceptikus. Buvo atskiras kampelis konsultavimui apie šeimos planavimą, o kitame pastate VCT (savanoriškas konsultavimo ir testavimo punktas), ten žmonės galėjo nueiti išsitirti dėl ŽIV ir tuberkuliozės. Deja, jis nebuvo labai populiarus, nes nors ir skurdi, bet labai religinga bendruomenė diskriminuoja žmones užsiimančius seksu iki vestuvių. Tai labai didelė problema Afrikoje, kur ŽIV paplitimas itin didelis ir ypač jaunimo gretose. Jie bijo eiti tirtis, nes nenori būti apkalbinėjami kaimynų ir toliau platina virusą ir patys negauna gydymo.

Mūsų indėlis į renginį nebuvo didelis, iš pradžių karpėm ir numeravom registravimo lapelius, turėdami laisvo laiko žaidėm su vaikais. Labai svarbu paminėti, kad susipažinau su Farida ir Hassan, kurie priklauso vietinei nevyriausybinei jaunimo organizacijai. Nuostabūs žmonės, jie man daug papasakojo apie jaunimo gyvenimą Kenijoje ir padėjo geriau suprasti žmones gyvenančius lūšnynuose. Su Hassan svėrėme žmones (turbūt linksmiausia ir labiausiai darbą primenanti dalis), iš jo išmokau pirmuosius savo Swahili žodžius Toa viatu – nusiimkite batus ir karatasi – popierėlis. Sužinojau, kad jis studijuoja socialinius mokslus – socialinį darbą, o laisvalaikiu vaidina ir nori būti komikas.

Turbūt nuostabiausia dienos dalis buvo ta, kad Farida mane pasikvietė apsilankyti jos namuose, kurie buvo netoliese. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad tokia visuomeniška ir protinga mergina gyvena lūšnyne, bet jaučiausi labai pamaloninta jos kvietimo ir, žinoma, sutikau. Lūšnynas labai pavojinga vieta svetimšaliams, bet tik ne tada, kai eini su vietiniais. Aš nepaprastai džiaugiuosi, kad turėjau tikrai retam svetimšaliui tenkančią galimybę pasižiūrėti, kaip viskas atrodo iš vidaus. Faridos namai buvo vieni iš geriausių lūšnyne, tai penkiaaukštis pastatas, su daugybe butų. Be vandens, bet yra elektra, ji pakvietė užeiti pas save į kambarį, gerokai mažesnį už mano namų virtuvę. Farida turi tris brolius ir dvi seses, taigi su tėvais iš viso jų yra aštuoni ir jie visi gyvena dviejuose mažulyčiuose kambariukuose. Nemoku apsakyti koks jausmas apėmė užėjus į svečius, bet galiu pasakyti, kad be galo susižavėjau Faridos atvirumu ir svetingumu, ji visiškai nesigėdijo man, nepažįstamajai iš pasaulio užkampio parodyti savo gyvenimo ir supažindinti su savo šeima. Jai aš jaučiuosi ypač dėkinga už tai, kad šios patirties manau, nepamiršiu niekada gyvenime..

Grįžtant atgal Hassan papasakojo apie gyvenimą lūšnynuose, apie tai, kad vaikai užaugę čia įgauna tokių sugebėjimų, kurių neišmoksi jokioje mokykloje ir tie, kurie gerai išauklėti ir stiprios valios ir sugeba atsispirti žalingiems įpročiams ir nepasiduoti nevilčiai išauga į ypatingai visuomeniški, atsakingi ir moka džiaugtis tuo ką turi, kuo aš įsitikinau bendraudama su Farida ir Hassan.

Įdomūs faktai:

• Abortai Kenijoje griežtai draudžiami, bet dėl to atliekama daug nelegalių abortų ir nors gydytojos paklaustos, ką pataria nepageidaujamo nėštumo atveju nieko konkretaus neatsakė, tik tai kad jos privalo gerbti įstatymą, bet pas juos yra Post abortal ward, kuriame lankosi merginos nukentėjusios nuo aborto, tiek fiziškai, tiek psichologiškai
• Homoseksualumas yra draudžiamas įstatymo. Viešai paskelbęs, kad esi homoseksualas gali atsidurti kalėjime

Mano pristatymo skaidrės: Prezentacija. Marijampolė

Motinos naktis

This slideshow requires JavaScript.

Balandžio 27d. Lietuvos Muzikos, Teatro ir Kino muziejuje vyko renginys “Motinos naktis” renginys buvo skirtas pristatyti Sign of Life projektą, o jiegu konkrečiau Afrikos paauglių mirtingumo problemą. Idėja buvo priminti, kad iki motinystės džiaugsmo yra gana ilgas kelias, kurį tiesiogiai iliustruoti galėtų besilaukianti Afrikos nėščioji, prasidėjus gimdymui einanti kelis kilometrus iki ligoninės.

Aš manau, kad renginys buvo šaunus, gaila, kad nebuvo daug žmonių, bet tikiuosi, kad tiems, kurie buvo renginys patiko :) Renginį pradėjo šokėja, kuri šoko šokį apie moters kančią. Viešnia iš Olandijos Cornelia Catharina Otte pristatė Reprodukcinės sveikatos ir gimdyvių mirtingumo Užsachario Afrikoje problemą. Aš papasakojau apie kelionę į Keniją ir jaunimo ambasadorių veiklą. Renginio pabaigoje Afrikos mergaičių globėja Larisa Kalpokaitė dainavo romansus.

Tą pačią dieną vyko ir eisana, nuotraukas iš jos įkelsiu, kai tik gausiu :)

Gero vakaro visiems ir dar kartą ačiū atėjusiems, tikiuosi ateityje dar daug daug tokių šaunių renginių :)

Radijas

Rytoj Balandžio 26d. pokalbių laida Žiniu radijuje tema “Motinos naktis: per jauna tapti mama”. Kviečiami dalyviai: Marija Aušrinė Pavilionienė, Larisa Kalpokaitė, Agnė Gelžinytė, Esmeralda Kuliešytė. Kalbėsime apie Afrikos mergaičių ir moterų reprodukcinės sveikatos problemas, gimdyvių mirtingumą ir pasaulio šalių pastangas padėti šioms moterims.

Visus kviečiu rytoj pasiklausyti laidos, o po to komentaruose parašyti savo nuomonę :)

Eisena „STOP paauglių mirtingumui Afrikoje!”

Laikas	2011 m. Balandžio 27 j. · 15:30 - 17:00
Vieta	Odminių skverelis, Vilnius

Kviečiu visus prisijungti :)

Eisenos tikslas – atkreipti žmonių dėmesį į Afrikos mergaičių problemas, tad jeigu nesi abejingas, turi laisvą valandėlę skirk ją saulėtam pasivaikščiojimui su DIDELIU tikslu :)
Būk Odminių skverelyje balandžio 27 d. 15.30val.
http://wikimapia.org/#lat=54.6856241&lon=25.2853641&z=17&l=24&m=b
Nuo Odminių skverelio eisena pajudės Gedimino pr., pasuks į Vilniaus gatvę ir tęsis iki Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus.

KUO MŪSŲ DAUGIAU, TUO GERIAU!

My First Sign of Life event in Šiauliai

This Wednesday I went to my first Sign of Life event in Šiauliai. Our team was two coordinators Roberta and Aistė, a girl from Ethiopia Meseret, a guy from Nepal and me :)

It was an amazing experience for me, because it was a first event with Sign of Life. In the morning we had a meeting in University high school. It was very nice, because we had a full classroom of teenage girls, first Roberta said a couple of words, then Meseret did a presentation about Sexual and Reproductive Health situation in Sub-Saharan Africa, then we showed the movie “Who cares about her?”.

And last was my speech about the trip to Kenya. I enjoyed talking about it, because the experiences were still very fresh and all the girls asked a lot of questions, so it wasn’t difficult trying to think what to say next. After all the talking we asked them to sign a poster. It’s like a signature that means their support for teenage African girls.

After lunch we had an event in the city hall.

 

There were not much listeners, but I think it was still very good, because the mayor was there and also the journalists and I, actually, gave a small interview :)

http://www.etaplius.lt/Siauliu-zinios/Siauliu-zinios-2011-03-30

in the city hall it was harder to talk because the audience was different and wanted to know more about the details of the campaign and what are we trying to do, but I think everything went very well. After the presentation during the coffee break a women introduced herself that she comes from lobbyist association and she said that then they have their next meeting she will raise the question about prioritizing our international development money to Africa, so all in all it was a great day :)

 

Renginys trečiadienį

Sveiki :)

trečiadienį visus kviečiu į Sign of Life renginį Šiauliuose :) Daugiau informacijos skelbime:

Renginio skelbimas

Paskutinė diena Kenijoje

 

Labai sunku rašyti apie šią dieną ir ne tik todėl, kad ji paskutinė ir man gerokai liūdna, bet labiausiai dėl to, kad šią vieną dieną apturėjau tiek šoko ir įdomių patyrimų, kad kone nustelbė visą savaitės darbą. Pirmiausia reikėtų paminėti, kad vakar vakare atsisveikinau su Hilde, Mikael, May, Gwen ir Belle, nes jie anksti ryte išsiskirstė į skirtingus pasaulio kampelius (pvz.: Belle grįžo dar trims mėnesiams į Ugandą). Vakare aplankėme Etiopų restoraną (nepaprastai įdomus valgymo būdas, nors turiu pripažinti, kad tai turbūt vienintelis maistas į kurį mano skrandis sureagavo kritiškai), kuriame uždarėme angelų ir mirtingųjų žaidimą, angelai turėjo prisipažinti, o mirtingieji atsidėkoti jiems už priežiūrą ir pagalbą :) mano angelas buvo Hilde (aš taip ir galvojau), jai padovanojau dailų kaulinį plaukų segtuką ir ilgą gražų laišką :) na o vakare visi susirinkom Patriko kambaryje apsikeisti nuotraukomis ir truputi pasibūti, apsikabinti ir atsibučiuoti. Gal ir juokingai skamba, bet per šią savaitę labai susidraugavome ir dėl to, kad kartu praleisdavome daugiau nei 14 valandų per parą pripratome vieni prie kitų :)

Na, o šįryt, kaip vakar užsiminiau, 7 valandą ryto pajudėjome į lūšnyną Karagosho su Cristine, DSW atstove, Patrick, vokiečių ambasadoriumi ir Nelly, mergina iš CSA. Kadangi vieną kartą jau važiavome pro lūšnyną, tai nebuvo tokio šoko, kaip pirmą kartą, bet vaizdas šiaip ar taip keliais žodžiais nenusakomas. Milžiniški plotai trobelių iš skardų, faneros ar kartono, kelio pakraštėse dulkėsi su šiukšlėmis žaidžiantys vaikai, manau, kad šis aprašymas niekuo per daug nesiskiria nuo daugelio kitų, nes  manau, kad nesvarbu, kurį pasaulio lūšnyną pamatai, jausmas lieka lygiai tas pats – gailestis atskiestas savo beviltiškumo suvokimu. Kai pagaliau atvykome į community centrą, kuris įsikūręs “prestižinėje” vietoje, lūšnyno centre, pamačiau gana idilišką vaizdelį. Nors skurdas matosi ant kiekvieno kampo, bet iš tiesų tas centras paliko jaukios ramybės nuotaiką. Ten yra bažnyčia, mokykla į kurią eina lūšnyno vaikai, sveikatos centras, futbolo ir teniso stadionas, ir didelė aikštė, kurioje vyksta pamaldos. Viskas išpaišyta piešiniais, visos sienos naudojamos vietoj vadovėlių (tokiose mokyklose jų nėra nė vieno) vėliau įkelsiu nuotraukas, nes dėl techninių kliūčių kol kas neturiu nei vienos :)

Iš pradžių tik nešiojomės stalus, tvarkėmės centrą, ruošėmės didžiuliam žmonių antplūdžiui. Renginys, kuriam mes stengėmės padėti, buvo skirtas visai Karagosho bendruomenei. Atvažiavo daktarai, kurie nemokamai tikrino gyventojų sveikatą, taip pat ir vaistininkai, kurie vėliau dalino vaistus, įskaitant ir konstraceptikus. Buvo atskiras kampelis konsultavimui apie šeimos planavimą, o kitame pastate VCT (savanoriškas konsultavimo ir testavimo punktas), ten žmonės galėjo nueiti išsitirti dėl ŽIV ir TB. Deja, jis nebuvo labai populiarus, nes nors ir skurdi, bet labai religinga bendruomenė labai diskriminuoja žmones užsiimančius seksu iki vestuvių, būtent dėl to žmonės labai bijo eiti tirtis, nes tada visi galvoja, kad jis užsiiminėja seksu. Tai labai didelė problema Afrikoje, kur ŽIV paplitimas itin didelis ir ypač jaunimo gretose. Jie bijo eiti tirtis, nes nenori būti apkalbinėjami kaimynų ir toliau platina virusą ir negauna gydymo.

Mūsų indėlis į renginį nebuvo didelis, iš pradžių karpėm ir numeravom registravimo lapelius, turėdami laisvo laiko žaidėm su vaikais. Labai svarbu paminėti, kad Nelly pakvietė savo draugus Farida ir Hassan, kurie priklauso WYAN, jaunimo grupei, kurie baigė World Starts With Me programą ir dabar kovoja už jaunimui palankias paslaugas ir jaunimo teisę į reprodukcinę sveikatą. Nuostabūs žmonės, su jais iškart susidraugavom, jie man daug papasakojo apie jaunimo gyvenimą Kenijoje ir šiaip padėjo geriau suprasti žmones gyvenančius lūšnynuose. Su Hassan svėrėme žmones (turbūt linksmiausia ir labiausiai darbą primenanti dalis), iš jo išmokau pirmuosius savo Swahili žodžius Toa viatu – nusiimkite batus ir karatasi – popierėlis :) sužinojau, kad jis studijuoja socialinius mokslus – socialinį darbą, o laisvalaikiu vaidina ir nori būti komikas :)

Turbūt nuostabiausia dienos dalis buvo ta, kad Farida mane pasikvietė apsilankyti jos namuose, kurie buvo tik kelios minutės kelio. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad tokia visuomeniška ir protinga mergina gyvena lūšnyne, bet jaučiausi labai pamaloninta jos kvietimo ir žinoma sutikau. Lūšnynas labai pavojinga vieta svetimšaliams, bet tik ne tada, kai eini su vietiniais. Aš nepaprastai džiaugiuosi, kad turėjau tikrai retam svetimšaliui tenkančią galimybę pasižiūrėti, kaip viskas atrodo iš vidaus. Faridos namai buvo vieni iš geriausių lūšnyne, tai penkiaaukštis pastatas, su daugybe butų. Be vandens, bet yra elektra, ji pakvietė užeiti pas save į kambarį, gerokai mažesnį už mūsų virtuvę. Farida turi tris brolius ir dvi seses, taigi su tėvais iš viso jų yra aštuoni ir jie visi gyvena dviejuose mažulyčiuose kambariukuose. Nemoku apsakyti koks jausmas apėmė užėjus į svečius, bet galiu pasakyti, kad be galo susižavėjau Faridos atvirumu ir svetingumu, ji visiškai nesigėdijo man, nepažįstamajai iš pasaulio užkampio parodyti savo gyvenimo ir supažindinti su savo šeima, jai aš jaučiuosi ypač dėkinga už tai, kad šios patirties manau, nepamiršiu niekada gyvenime..

Grįžtant atgal Hassan papasakojo apie gyvenimą lūšnynuose, apie tai, kad vaikai užaugę čia įgauna tokių sugebėjimų, kurių neišmoksi jokiose mokykloje ir tie, kurie gerai išauklėti ir stiprios valios ir sugeba atsispirti žalingiems įpročiams ir nepasiduoti nevilčiai išauga į ypatingai visuomeniškus (geresnio žodžio dabar nerandu) žmones, kuo aš įsitikinau bendraudama su Farida ir Hassan.

Kol kas tiek,

Linkėjimai iš Amsterdamo oro uosto :)

 

Paskutinė programos diena.

 

Šįryt anksti ryte išskridome iš Kisumu ir po 50min nusileidome Nairobio aerouste. Pirmas dalykas programoje – DSW (german foundation world population). Kurie dirba su daugybe problemų kylančių lūšnynuose. Iš pradžių aplankėme centrą, kuris įsikūręs tarp lūšnynų. Šis centras skirtas lūšnynuose gyvenančiam jaunimui. Ten netgi yra Fifos pastatytas futbolo stadionas, taip pat yra sporto salė, biblioteka, kur jaunuoliai susirenka mokytis arba sportuoti. Šis centras šiuo metu turi 25000 narių tarp 10-25 metų. Jie taip pat turi vct (voluntary counceling and testing center) centrą, kuris priima narius nuo 15 metų metų ir ten jie gali išsitirti dėl TB, ŽIV ir kitų LPI. Tai labai naudinga, nes jaunimas dažnai gėdinasi eiti į centrą, kuriame yra tik tyrimai, nes jeigu kas nors juos pamatys, tai gali pagalvoti, kad jie užsiima seksu, turi LPI ir pasakyti jų tėvams ar giminaičiams, o šiame centre jie tiesiog ateina pasportuoti ir gali išsitirti nebijodami, kad kas nors pamatęs juos įeinant pamanys, ką nors blogo. Labai gaila, kad dėl laiko trūkumo negalėjome apsilankyti pačiame lūšnyne, bet man ištiesų labai pasisekė, nes Cristine, DSW projektų koordinatorė pasiūlė mums ryt važiuoti su jais į lūšnyną ir padėti dalinti vandenį, prezervatyvus ir t.t., važiuosiu tik aš ir Patrikas, nes kiti ambasadoriai išskrenda anksti ryte, o mano skrydis tik 11 valandą vakare, taigi rytojui pažadu laabai daug įspūdžių J

Po pietų turėjome susitikimą su FIDA (Kenijos moterų advokačių federacijos vadove), kuri labai norėjo su mumis sustikti, todėl atvyko iki mūsų viešbučio, su ja šnekėjome apie teisinę seksualinės ir reprodukcinės sveikatos pusę. Ši organizacija šiuo metu ruošia naują seksualinės ir reprodukcinės sveikatos bill (nesu tikra kaip verčiasi į Lietuvių kalbą), kuri skirsis nuo dabartinės, nes įves straipsnį apie saugų abortą ir kartu apie toleranciją, kas bus pakeitimas šiuo metu galiojančiam homoseksualų sodinimui į kalėjimą įstatymui, taip pat bus labai svarbus dokumentas dirbant su FGM (moterų genitalijų apipjaustymas).

Po pietų turėjome susitikimą su FIDA (Kenijos moterų advokačių federacijos vadove), kuri labai norėjo su mumis sustikti, todėl atvyko iki mūsų viešbučio, su ja šnekėjome apie teisinę seksualinės ir reprodukcinės sveikatos pusę. Ši organizacija šiuo metu ruošia naują seksualinės ir reprodukcinės sveikatos bill (nesu tikra kaip verčiasi į Lietuvių kalbą), kuri skirsis nuo dabartinės, nes įves straipsnį apie saugų abortą ir kartu apie toleranciją, kas bus pakeitimas šiuo metu galiojančiam homoseksualų sodinimui į kalėjimą įstatymui, taip pat bus labai svarbus dokumentas dirbant su FGM (moterų genitalijų apipjaustymas).

 

Priešpaskutinė programos diena.

Šiandien buvo antroji diena Kisumu ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad pamilau šį miestą, nors jis labai apšepęs ir žmonės gyvena labai varganai, bet visi nepaprastai draugiški, vaikai laksto paskui autobusiuką vien tam, kad galėtų mums pamojuoti, bet šiandien buvo ypatinga diena ne tik dėl miesto. Pradėsiu nuo pradžių.

Ryte aplankėme anglikonų pastorių George ir jo žmoną Janet su kuriais šnekėjome apie reprodukcinę sveikatą ir seksualumą, kontracepciją ir abortus. Iš tiesų pastorius buvo labai šiltas žmogus ir man labai patiko, tačiau jo požiūris daugeliu atveju labai skyrėsi nuo manojo. Savo parapijoje jis propaguoja tik abstinenciją ir apie kontracepciją pasakoja tik susituokusioms poroms, taip pat yra griežtai prieš abortus, bet diskusija buvo labai įdomi, nepasant to, kad tam fotelyje kuriame aš sedėjau krebždėjo pelė ir vienu metu ji sukrebždėjo taip arti mano kaklo kad aš išsigandau ir stryktelėjau, kas sukėlė labai daug juoko :) taip pat smagu buvo ir tai, kad jų pirmosios dukters vardas yra Agnes (kas pasirodo yra labai populiarius vardas Kenijoje).

Iš tiesų kuo toliau tuo daugiau matau panašumų tarp Kenijos ir Lietuvos, ne gyvenimo sąlygų klausimu, nes to tikrai nepalyginsi, mūsų ligoninės ir mokyklos palyginus su jų yra karališkos, na o jeigu pabūti išlepusiai ir paburbėti, tai dabartinis mano viešbučio kambarys, turi skylutes lubose, pro kurias šiandien per liūtį vanduo bėgo stipresne srove negu iš čiaupo, o už užuolaidos gyvena driežiukas, kuris valgo uodus, kurių čia irgi nemažai J bet požiūris į klausimus susijusius su reprodukcine sveikata čia beveik nesiskiria nuo to kurį turime Lietuvoje.

Vėliau patraukėme pas pribuvėją, 63metų moteris, atrodo, kaip tikra senolė, labai išmintinga ir jau metų moteris, atrodo, kaip tikra senolė, labai išmintinga ir jau 30metų priiminėja gimdymus. Ji mums papasakojo daug apie tai kaip viskas vyksta. Ji viską atlieka be vaistų, nebent kartais perka nelegalius vaistus kurie nuima skausmą, bet jie ganėtinai brangūs, todėl tik turtingesnės kaimo moterys gali sau tai leisti. Gimdyti namuose Kenijoje labai populiaru ir nors valdžia skatina moteris gimdyti ligoninėse, dėl sanitariškesnės aplinkos ir mažesnio komplikacijų skaičiaus, bet daugumai moterų tai vis dar gerokai per brangu. Fibi (pribuvėja) savo instrumentų krepšelyje turi kelias žirkles (nukirpti virkštelei), vatos (sugerti kraujui, bet ji brangi tad ją naudoja retai) ir chirurgines pirštines ( jas dalina visoms probuvėjoms, bet jų nevisada būna, todėl kartais tenka net penkis kartus naudoti tas pačias pirštines).

Pietavome vietiniame restorame (kito žodžio nesugalvoju, iš tiesų tai buvo pastogė iš skardos, su plastikinėmis kėdėmis). Tačiau nepaisant aplinkos (aplink besitrinančių vietinių gyventojų siūlančių pirkti akinius nuo saulės, diskus, žibintuvėlius, laikraščius ir siuvenyrus) maistas buvo dieviškai skanus. Valgėme žuvį Talapia (?) su gaspachio (panašu į blynus) ir virtais kukurūzų miltais – ugali (iš išvaizdos panašu į kempinę, o skonis kaip košės be druskos). Turi atsignybti gabalėlį ugali suminkyti jį tarp pirštų, pamirkyti į padažą iš žolių, daržovių ir prieskonių, taip pat pirštais užgriebti gabalą žuvies ir viską dėtis į burną. Valgyti buvo labai keista, bet labai smagu, nes vieną (milžinišką) žuvį gauna trys žmonės ir valgo iš bendro bliūdo.

Po pietų važiavome į paauglių mergaičių dienos centrą. Tai, mano manymu, buvo mūsų kelionės kulminacija. Tai dėl ko mes čia važiavome ir tai apie ką ateinančius kelis metus pasakosiu. Šis dienos centras priima visas jaunas merginas, kurios dėl nėštumo ar kitų priežasčių metė mokyklą. Atėjusios į centrą jos gali pasirinkti vieną iš kelių programų (catering, siuvimo, kompiuterių arba vadybos) jos metus laiko mokosi šio amato ir vėliau bando susirasti darbą, jeigu nepavyksta grįžta į centrą ir dirba ten. Pvz.: merginos iš cateringo turi restoraną, kuriame praktikuojasi būti padavėjom, virėjom ir administratorėm, o merginos iš siuvimo grupės siūna daugkartinius paketus (sanitary pads), kuriuos vėliau parduoda. Šie daugkartiniai paketai man buvo visiška naujovė, jie labai tinka neturtingiems žmonėms, kurie turi daug dukrų ir neturi pinigų paketams (juos galima išplauti ir vieną naudoti maždaug pusę metų). Kenijoje kur yra daug merginančių metančių mokyklą būtent dėl mėnesinių (berniukai tyčiojasi iš mergaičių, kad jos susitepė drabužius ir jos meta mokykla) tai yra puikus dalykas, kad merginos nepraleidinėtų pamokų.

Ten taip pat yra day care centras, kuriame jaunos mamos gali palikti savo vaikiukus, kol eina į užsiėmimus. Per pertraukas jos aplanko savo vaikus (maitinančios krūtimi pamaitina) ir po to gali grįžti į savo klasę. Vėliau šnekėjomis su trimis jaunomis mamomis (jų istorijas įkelsiu vėliau). Tai buvo turbūt nuostabiausias dalykas per visą kelionę. Merginos papasakojo, kaip joms sekasi kaip ir kada jos pastojo, kaip užsidirba pragyvenimui ir ką planuoja veikti ateityje.

Linkėjimai iš Kisumu :)

Noriu atsiprašyti už tai, kad neparašiau vakar, bet internetas čia veikia tik tada, kai pats nori, bet nepaisant to galiu pagaliau pasakyti, kad mačiau tikrą Afriką. Vakar anksti ryte autobusiuku išvykom iš Nairobio. Iki Kisumu buvo šešios valandos kelio. Šešios valandos mažame autobusiuke kartu su visais daiktais, bet nepatogumo net nepasijuto, nes vaizdai pro langą neleido pajausti jokio diskomforto. Pakeliui pravažiavom labai daug kaimų ir kaimelių ir tiesą pasakius, nesu mačius tokio skurdo. Įsimintiniausia buvo, kai stovėdama kamštyje pro langą ant kalnelio pamačiau maždaug keturių metukų mergytę, kuri suko „lanką“ – dviračio padangą, o aplink ją ratu sėdėjo gal dešimt vaikų ir laukė savo eilės, turbūt nereikia sakyti kad padanga buvo gerokai didesnė už mergaitę ir visas vaizdelis buvo ganėtinai graudus. Miela buvo tai, kad važiuojant pro šalį visi vaikai mojavo, šypsojosi ir šūkavo „welcome“, net juokinga buvo, kad jie meta žemėn, viską, ką turi rankose, kad tik galėtų pamojuoti ir pasveikinti mjus atvykus į jų šalį.

Jeigu paminėti kelis linksmesnius vaizdelius, tai matėm ir daug gyvūnų, ne tik didžiules kaimenes, karvių (tokių kaulėtų nesu gyvenime mačius), avių ir ožkų, bet ir bandas zebrų, gazelių ir netgi beždžionę kuri atsipūtusi rėpliojo per kelią. Taip pat pravažiuodami matėm ir milžiniškas arbatos plantacijas (kvapas važiuojant pro šalį nuostabus).

Kai tik atvažiavom į Kisumu nusprendėm nevažiuoti į viešbutį, o traukti tiesiai į mokyklą. Tai buvo gimnazija, kurioje mokosi ir gyvena 8-12 klasių moksleiviai. Būtent šią mokyklą aplankėme, nes joje vykdoma programa „World starts with me“. Tai yra programa skirta lytiniam švietimui. Įdiegta kompiuteryje linksma programėlė ir vadovaujanti mokytoja stengiasi vaikus išmokyti apie jų kūnus, brendimą, seksualumą, neštumą ir t.t.  tai buvo itin įdomi patirtis, ir vakare iš Mikaelio persikelsiu nuotraukas ir video interviu su moksleiviais, kad galėtumėt susidaryti geresnį vaizdą, o dabar jau skubu į susitikimą su pastoriumi :)

Gražios dienos